Apie muziką.

Muzika (gr. μουσική (τέχνη) – musiké (téchne) – mūzų menas) – garsų menas, meniškas garsų komponavimas ir tokių akustinių kompozicijų atlikimas.
Muzika – išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Tai sudėtingos formos kūriniai, išreiškiami per natūraliai išgaunamo dirgiklio, dažniausiai garso, kombinacijų ir modelių konstrukciją. Muzikos funkcijos: estetinė, meninė, komunikacinė, pramoginė, apeiginė. Nuo kultūros ir socialinio konteksto priklauso, kaip mes skirstome muziką.

Turinys [slėpti]

Muzika kuriama ir grojama daugeliu tikslų, nuo estetinio pasitenkinimo, religinių apeigų, ceremonijų iki komercinio produkto pardavimui. Muzikantai mėgėjai kuria ir groja muziką pačių malonumui ir nežada pelnyti duonos iš muzikos. Profesionalūs muzikantai samdomi daugumos organizacijų ir institutų, nuo karinių pajėgų, bažnyčių ir sinagogų, simfoninių orkestrų, televizijos laidų iki filmų kompanijų ar muzikos mokyklų. Taip pat profesionalai dirba laisvu grafiku, siekia kontaktų ir susitarimų kuo įvairesnėmis sąlygomis.
Nors muzikantai mėgėjai skiriasi nuo profesionalių muzikų tuo, kad mėgėjai pragyvena ne iš muzikos, yra ir daug jungiančių dalykų. Pradedant tuo, kad ir mėgėjai, ir profesionalai mokosi muzikos. Bendruomenėje pažangūs mėgėjai groja kartu su profesionalais įvairiuose orkestruose ir ansambliuose. Kai kuriais retais atvejais mėgėjas įgyja profesionalo kompetencijos lygį ir gali atlikti kūrinius profesionalioje terpėje.
Didžiausias skirtumas pastebimas tarp muzikos, atliekamos publikai gyvai, ir muzikos, atliekamos tam, kad ji būtų įrašyta pardavimui ar televizijos laidai. Nors jau daug kartų gyvas koncertas auditorijai buvo įrašytas ir paruoštas parduoti.
Atlikimas


Muzikas – tai tas, kuris kuria, tvarko ar atlieka muziką. Muzikantai groja dėl daugelio priežasčių – kai kurie taip išreiškia savo jausmus, kitiems – profesionalams ir mėgėjams – grojimas teikia malonumo, ir tai dažnai daroma norint pelnyti auditorijos palankumą, kuri gauna estetinių, socialinių, religinių ar apeiginių vertybių atlikimo metu. Dalis motyvacijos profesionalui priklauso ir nuo to, kad iš muzikos jis pragyvena, tuo pat metu, galėdamas tobulinti įgūdžius ir atskleisti talentus.
Solo ir ansamblis


Daugumoje kultūrų plačiai paplitusi solo tradicija arba solo dainavimas, pvz., Indijos klasikinėje muzikoje arba Vakarų meno muzikos tradicijoje. Kitos kultūros, pvz., Balio, turi stiprias grupinio muzikavimo tradicijas. Visose kultūrose žmonės linkę sujungti tuos du dalykus, ir kūrinio atlikimas gali prasidėti improvizuotu solo grojimu, o baigtis kruopščiai suplanuotais kūriniais kaip klasikinis koncertas ar religinės procesijos.
Kamerinė muzika, skirta nedideliam ansambliui, grojančiam ne daugiau kaip vienu atskiros rūšies instrumentu, tinka truputį intymesnei aplinkai nei simfoniniai darbai. Atlikėjas vadinamas muzikantu arba dainininku, ir jis gali įsitraukti į muzikinį ansamblį tiek roko grupėje, tiek simfoniniame orkestre.
Dainos iš lūpų į lūpas ir natų užrašymas


Muzika išgrojama atmintyje arba pasirodymo metu, perduodama žodžiu arba įsimenama iš klausos. Kai kompozitorius nežinomas, muzika klasifikuojama kaip tradicinė. Skirtinga muzikinė tradicija turi skirtingą požiūrį į tai, kaip ir kur reikia keisti originalią kūrinio versiją – ar ją tik šiek tiek pakoreguoti, ar naudotis improvizacija ir kitais kūrinio pakeitimais. Pvz., Gambijoje, Vakarų Afrikoje, šalies istorija eina iš lūpų į lūpas per atliekamas dainas.
Kai muziką kas nors užrašo, notacija rodo, ką turėtų girdėti klausytojai ir ką turėtų atlikti muzikantas. Norint mokėti skaityti natas, muzikui reikia išmanyti muzikos teoriją, harmoniją, mokėti groti, ir kai kuriais atvejais suprasti istorinį pagrindą turinčio grojimo metodus.
Užrašyta notacija keičiasi taip pat kaip ir muzikos stilius ar periodas. Vakarų muzikoje, dauguma užrašytų notacijų yra partitūros, kur sudėtos visos muzikinės ansamblio dalys ir dalys, kuriose užrašytos natos individualiam atlikimui arba dainininkams. Populiarioje muzikoje, džiaze, bliuze, standartinė notacija yra pagrindinis puslapis, kur surašyta melodija, akordai, tekstas ir kūrinio struktūra. Partitūros ir partijos taip pat naudojamos populiarioje muzikoje ir džiaze, tik labiau didesniuose kolektyvuose, tokiuose kaip džiazo „big bendai“.
Populiariojoje muzikoje, gitaristai ir atliekantys elektrinės gitaros partijas dažnai skaito natas iš specialios lentelės (angl. tablature), kurioje nurodyta, kur groti atitinkamu instrumentu. Tam jiems duota gitaros diagrama arba boso klaviatūra. Muzika, atliekama iš natų, vadinama „muzika iš lapų“. Tabuliatorių taip pat naudojo Baroko epochoje užrašyti natas liutnioms, styginiams instrumentams.
Kad būtų galima atlikti kūrinį iš natų, reikia suprasti muzikinį stilių ir mokėti groti tai, kas parašyta. Detalės, pažymimos notacijoje, varijuoja tarp žanrų ir istorinių periodų. Nuo XVII iki XIX amžiaus užrašytos partitūros reikalavo muzikų ypatingai gerai išmanyti atliekamą stilių. Tarkim, XVII-XVIII amžiuje solo partijų atlikėjai gaudavo paprastas, stilistiškai neišbaigtas melodijas, nes buvo įprasta, kad muzikantas pats papuoštų melodiją trelėmis ir įvairiais potepiais.
XIX amžiuje solo partijų atlikėjams gali liepti groti ekspresyviai, daugiau nieko apibrėžiant ir leidžiant muzikantui pačiam priimti sprendimą. Buvo tikimasi, kad atlikėjas išmanys, kaip panaudoti tempo pokyčius, sudėti akcentus ir pauzes (tarp kitų elementų), kad išpildytų ekspresyvų sumanymą.
XX-ame amžiuje notacijos tapo tikslesnės, jose naudojama daugiau ženklų ir beveik tiksliai užrašyta, ką muzikantas turi atlikti. Pop muzikoje ar džiaze partijose liko tik melodijos, harmonijos ar atlikimo užuominų pagrindai; iš muzikantų tikėjosi, kad jie žino atlikimo formalumus ir stilius, susijusius su konkrečiais žanrais ar kūriniais. Pvz., pagrindiniame džiazo kūrinio lape užrašyti tik pagrindiniai melodijos bruožai ir akordų pokyčiai. Džiazo muzikantams patikėta „išpainioti“ ir išplėtoti duotąją struktūrą.
Improvizacija, interpretacija, kompozicija


Daugumoje kultūrų, pvz., vakarų klasikinėje muzikoje, naudojama muzikos bendro suvokimo sampratos dalis arba kompozicija. Net jeigu kūrinys užrašytas preciziškai, atlikėjas vis tiek dar turi pakankamai galimybių keisti. Procesas, kai atlikėjas sprendžia, kaip jam sugroti anksčiau sukurtą kūrinį, vadinamas interpretacija.
Kai kuriuose žanruose, pavyzdžiui, džiaze ar bliuze, specialiai duodama daugiau laisvės atlikėjui, kad sudomintų klausytojus melodinių, harmoninių ar ritminių pagrindų improvizacijomis. Didžiausia laisvė duodama atliekant „laisvos improvizacijos“ stilių, kur pagrindai sugalvojami spontaniškai, begrojant, o ne iš anksto numatant. Tačiau pasak Georgian Costescu analizės, improvizuota muzika dažnai pasiduoda stilistiškiems žanro formalumams ir netgi visiškai išbaigta kompozicija turi nemažai laisvų pagrindų. Žodis „kompozicija“ dar nereiškia tikslaus grojimo iš natų ar išimtinių teisių į kūrinį.
Muziką dar galima apibūdinti kaip muzikinių garsų kūrybą, garsų pavyzdžius iš įvairių sąskambių, padedant kompiuterinėms programoms. Muzika, kurioje elementai parenkami atsitiktinai vadinama atsitiktine muzika ir dažniausiai asocijuojasi su Džonu Keidžu ir Vitoldu Lutoslavskiu (Witold Lutoslawski)
Kompozicijos


Muzikinė kompozicija – terminas, apibūdinantis muzikinio kūrinio sandarą. Kompozicijos metodai varijuoja plačiai, tačiau išanalizavus aišku, kad visos muzikos formos – spontaniškos, kvalifikuotos ar neparuoštos – sudarytos iš elementų, kuriančių muzikinį kūrinį. Muziką galima rašyti daugkartiniam grojimui, galima improvizuoti ir sukurti ‚čia ir dabar‘. Muziką galima atlikti iš atminties arba iš partitūros, arba kombinuojant abu variantus. Kompozicijos studijavimas tradiciškai paremtas klasikinės vakarų muzikos pagrindų egzaminavimu, bet kompozicijos apibrėžimas pakankamai platus ir gali apimti spontaniškus darbus, kaip laisvojo džiazo muzikų kūrinius arba Afrikos būgnininkų muzikavimą.
Siekiant suvokti kompoziciją, svarbiausia atskirti jos elementus. Muzikinių ženklų supratimas gali pagelbėti bandant tiksliai iššifruoti, kokia kūrinio konstrukcija. Universalus muzikinis elementas atitinka tai, kaip garsai pritaikomi laike, kuris paremtas jais, kaip ir muzikos kūrinio ritmas.
Kai kūrinyje jaučiama laikų kaita, kūrinys priskiriamas prie rubato tempo, itališko žodžio, kuris nusako, kad kūrinio tempas keičiasi ir prisitaiko prie atlikėjo išraiškos tikslo. Net atsitiktinis atsitiktinių garsų išdėliojimas vis tiek vyksta tam tikru tempu ir taip panaudoja taktą, kaip muzikinį elementą.